Lepus europaeus L.

klasė	Mammalia	Žinduoliai
būrys	Lagomorpha	Kiškiažvėriai
šeima	Leporidae	Kiškiniai

Pilkasis kiškis medžių ūglius nukanda įstrižai, nukandimo vieta lygi, tarsi nupjauta peiliu. Žievę  nugraužia netolygiais ruožais, nukasdami nedidelius žievės gabaliukus, dažnai aplink visą kamieną ir palikdami kandžių skersines žymes.

Panašūs pažeidimai ir Lietuvoje retai sutinkamo baltojo kiškio (Lepus timidus L.).

Pažeidimai

Morfologija

Priekinės kojos trumpesnės ir plonesnės už užpakalines, nagai ilgi ir aštrūs, ausys ilgos, uodega trumpa. Viršutinės kūno dalies kailis pilkai rusvas ar juosvas, krūtinė ir kojos juodi, pilvas  baltas, ausų galiukai juodi, uodegos viršutinė dalis juoda, o apatinė - balta. Kaiilis tankus, riebus, o spalva įvairuoja nuo rudos iki juodos. 

Biologija

Veiklus ištisus metus. Aktyviausias rytą iki vidurdienio ir pavakary. Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesį. Nėštumas trunka 44-46 paras. Per metus užaugina 1-3(4) vadas po 1-5(7) jauniklius. Jaunikliai subręsta sulaukę 9-15 mėnesių amžiaus.

Ekologija

Pilkasis kiškis dažniausiai sutinkamas laukuose, nedibamuose žemės ūkio plotuose, pamiškėse. Žiemą per didelius šalčius ar rudėnį vėjuotomis dienomis slapstosi miškuose, soduose, krūmuose. Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais. Mėgstamiausios medžių rūšys yra ąžuolas, gluosnis, blindė, drebulė. Kiek mažiau pažeidžia klevus, uosius, pušis. Retai kada graužia alksnius, egles. Labiausiai kiškiai mėgsta medžių ir krūmų ūglius, mažiau - žievę. Spygliuočių medžių rūšims dažnai apgraužia spyglius.

Priemonės

Miško apsaugai nuo kiškių yra taikomos biologinės, miškų ūkinės, mechaninės ir cheminės apsaugos priemonės. Svarbiausios biologinės apsaugos priemonės yra optimalaus kiškių kiekio palaikymas tam tikrame teritorijos plote ir tos teritorijos pašarinės talpos didinimas. Miškų ūkinėms priemonėms priskiriama specialių želdinių veisimas, tai yra želdinių tarpueiliuose sodinami labiau mėgstami kiškių medeliai, puskrūmiai, krūmokšniai (ąžuoliukai, blindės, karklai, zuikiakrūmiai), kurie būtų papildomu pašaru, taip apsaugant pagrindines medžių rūšis, iki želdiniai susivers. Vertingiausi sodinukai apsaugomi mechaninėmis priemonėmis, apgaubiant individualiomis apsaugomis (tinklinėmis ar plastikinėmis juostomis) arba aptveriant nedidelius vertingų želdinių plotus vielos tinklo tvora. Cheminėms apsaugos priemonėms priskiriamos atbaidančios medžiagos - repelentai. 

Literatūra, nuorodos

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Navasaitis, A.; Pėtelis, K. Medžioklė. Kaunas, 1998

Prūsaitė, J.; Mažeikytė, R.; Pauža, D. ir kt. Lietuvos fauna: žinduoliai. Vilnius, 1988.