Diprion pini L.
Lophyrus pini L.

Diprion simile Hart.
Diprion eremita, Lophyrus simile, Lophyrus similis Hart., Neodiprion simile, Lophyrus eremita Thoms., Pteronus similis Hart.

Klasė	Insecta	Vabzdžiai
Būrys	Hymenopthera	Plėviasparniai
Poburis	Symphyta	Augalėdžiai
Šeima	Diprionidae	Pjūkleliai

Abi rūšys gyvena bendrijomis, kartais sudaro bendrus masinio išplitimo židinius. Jaunos, pirmų trijų ūgių lervutės, kaip ir kitų rūšių pjūkleliai, nugraužia spyglių pakraščius, palikdamos centrinę gyslą ir viršūnėlę. Pažeisti spygliai džiūsta ruduoja ir susiraito, vėliau nukrenta ant žemės. Jaunos lervos gyvena kolonijomis. Palietus šakelę, ant kurios yra pjūklelio lervų, jos visos vienu metu pakelia priekinę kūno dalį ir iš burnos išleidžia sakuoto skysčio lašelius. Vyrenio amžiaus lervos graužia pavieniui ir suėda visą spyglį.

 

Pažeidimai 

Medžio rūšis:	Pušis
Pažeidimo vieta:	Spygliai
Pažeidimo pobūdis:	Nugraužti ir/arba apgraužti spygliai, išretėjusi laja
Pažeidimo laikas:	Gegužė-spalis
Medžio amžius:	Nuo 30-40 m. medynai, kartais jaunuolynai, želdiniai

 

Kartu gali graužti:

• rudasis pušinis pjūklelis Neodiprion sertifer Geoffr.
• didysis pušinis pjūklelis Macrodiprion nemoralis Ensl.
• žalsvasis pušinis pjūklelis Gilpinia frutetorum F.
• gelsvasis pušinis pjūklelis Gilpinia pallida Kl.

 

Morfologija

Morfologiniu požiūriu abiejų rūšių vabzdžiai yra labai panašūs. Pavyzdžiui, juodojo pušinio pjūklelio patinėlis nuo paprastojo pušinio pjūklelio patinėlio skiriasi pagal ryškesnį priekinių sparnų priekinio krašto apvadą ir pagal didesnį antenų narelių skaičių. Be klaidų juos galima atskirti tik pagal lytinių organų formą.

Paprastojo pušinio pjūklelio patino kūnas 5,5-8 mm ilgio, storas ir kresnas, rudos arba juodos spalvos, tik pilvelio galas gelsvas. Letenos ir blauzdos geltonos. Antenos juodos, plunksniškos, santykinai trumpos iš 15-19 (dažniausiai 17) abipusiai išsišakojusių ir 2-4 neišsišakojusių galinių narelių. Išskleistų sparnų plotis 15-17 mm. Patinėliai gerokai mažesni už pateles.

Patelių kūno ilgis 7,5-10,5 mm, o išskleistų sparnų plotis 20 mm. Antenos geltonos, pjūkliškos 17-20 (dažniausiai 18) narelių, viduryje šiek tiek storesnės. Galva juoda. Patelių kūno spalva gelsva su juodomis, bei rudomis dėmėmis. Tamsių dėmių dydis ir skaičius įvairuoja. Dažniausiai patelė turi tris dėmes ant nugarinės kūno dalies ir vieną ant pilvelio segmentų. Kūno apačioje ant liemens dažnai būna ruda dėmė. Kūno spalva permaininga. Kai kurių individų kūnas būna beveik visas neryškiai geltonas. Dalies individų kūnas rudas, juodas, išskyrus pilvelio kraštus ir juostas ant pilvelio, atskiras kūno dalis ir dėmes, kurios būna geltonos. Tarp šių dviejų kraštutinumų pastebimos įvairiausios pereinamos formos. Tamsūs individai vyrauja masinio dauginimosi židinių susidarymo pradžioje.

Pjūklelių kiaušinėliai yra laivelio formos. Paprastojo pušinio pjūklelio kiaušinėliai iš visų kitų pjūklelių rūšių mažiausiai suploti. Abiejų rūšių neišdėjusias kiaušinėlių patelės galima atskirti pagal pilvelyje esančių kiaušinėlių spalvą. Paprastojo pušinio pjūklelio šviežiai sudėti arba išpreparuoti iš pilvelio kiaušinėliai yra gelsvai balzganos spalvos vidut. 1,5x0,49 mm dydžio. Juodojo pušinio pjūklelio šviežiai sudėti arba išpreparuoti iš pilvelio kiaušinėliai yra žalsvai žydros spalvos. Paprastojo pušinio pjūklelio ir juodojo pušinio pjūklelio kiaušinėlių dydžiai yra panašūs.

Paprastojo pušinio pjūklelio šviežiai išsiritusios lervos būna vienspalvės, gelsvai balzganos, su šiek tiek šviesesne galva, kuri greitai tamsėja. Juodojo pušinio pjūklelio lerva žydrai pilka su balta galva. Pjūklelių lervų kūno ilgis 2 mm., o galvos plotis 0,55 mm. Suaugusios siekia 26-30 mm. Lervos turi 22 kojas. Suaugusio paprastojo pušinio pjūklelio lervos galva dažniausiai rusvai ruda, dažnai su tamsiai rudomis ar juodomis dėmėmis, kartais vienspalvė: rausvai ruda, tamsiai ruda, juoda. Kūnas pilkai gelsvas. Ant kiekvienos pilvelio kojų, išskyrus paskutinę porą, yra taškelio ir brūkšnelio formos juodos dėmės. Per lervos nugaros vidurį driekiasi plati juosta susidedanti iš juodų dėmių, kuri palaipsniui išnyksta artėjant link pilvelio. Abiejuose šonuose yra siauros juostelės sudarytos iš mažesnių juodų dėmelių. Dažnai nugarinės ir šoninės juostelės yra neryškios, o kartais visai jų nėra arba, atvirkščiai, juoda spalva apima didesnę kūno dalį. Piešinio ant kojų gali ir nebūti, tačiau jeigu jis yra, visada būna juodos spalvos.

Juodojo pušinio pjūklelio lervos galva balta, augant tamsėja. Su laiku galva pasidaro juoda blizganti, o kūnas palaipsniui įgauna spalvas ir dėmes būdingas tai rūšiai. Vyresnių stadijų lervos juodos, kartais pilkai juodos arba melsvai juodos spalvos. Nugaro viduriu nusidriekia siaura gelsva juosta, su pakankamai plačiu tamsiu apvadu. Po juo iš kiekvienos pusės matoma pertraukiama juosta sudėta iš pailgų gelsvų dėmių. Ant kūno šonų matomos apvalios ir ovalo formos didesnės ir mažesnės ryškiai geltonos spalvos dėmės. Už lervos galvos yra geltona bet didesnė netaisyklingos formos dėmė. Pilvelis yra šviesiai žalsvos spalvos. Kiekvienas kūno segmentas yra apjuostas trimis mažais ryškiais žiedais.

Paprastasis pušinis pjūklelis yra vienintelė rūšis, kurios abiejų generacijų kokonai yra aiškiai skirtingi. Rudenį miško paklotėje randami antros generacijos (žiemojantys) kokonai. Jie yra pakankamai tvirti nors ir elastingi, nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos spalvos, netaisyklingo ovalo formos. Kokono paviršius padengtas prigludusiu prie jo siūliškų gijų tinkleliu. Tinklelis įvairuoja nuo labai ryškaus su storomis siūliškomis gijomis iki vos pastebimo, arba jo gali ir visai nebūti. Pirmos generacijos kokonai yra taisyklingo ovalo formos, pilkos spalvos ir neturi siūliškų gijų tinklelio.

Juodojo pušinio pjūklelio abiejų generacijų kokonai yra vienodi. Tipiškas kokonas yra storasienis, labai tvirtas, taisyklingo ovalo formos tamsiai rudas (tamsiai bronzinis) be siūliškų gijų tinklelio ant kokono paviršiaus. Kartais kokonai būna šviesiai rudi (šviesiai bronziniai), arba atvirkščiai - beveik juodi, taip pat, paviršius gali būti padengtas prigludusiu prie jo siūliškų gijų tinkleliu, bet gijos niekada nebūna tokios stambios ir jų spalva ne taip skiriasi, kaip paprastojo pušų pjūklelio. Lerva kokone (eonimfa ar pronimfa) ne tokios intensyvios spalvos, kaip graužianti lerva, tai yra, pilkai žalsvos spalvos, o gelsvos spalvos dėmelės silpnai matomos. Suaugusio vabzdžio paliktas kokonas yra panašus kaip ir paprastojo pjūklelio. Turi taisyklingai nupjautą kokono galą.

 

Biologija

Per metus išvysto dvi generacijas. Pirmosios generacijos suaugėliai pasirodo balandžio pabaigoje gegužės pradžioje. Antrosios - liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje. Išlekiantys iš kokonų vabzdžiai yra lytiškai subrendę ir tuoj pat pradeda poruotis. Patelės padeda iki 180-190 kiaušinėlių, vidutiniškai 100 vnt. Kiaušinėliai sudedami į pjūklišku kiaušdėčiu prapjautą plyšį spyglio šone ir užliejami išskyromis. Spyglio šone susiformuoja dantytas pilkšvai rudas rantelis. Dėties ilgis priklauso nuo spyglio ilgio. Ant vieno spyglio gali būti sudėta nuo kelių iki 35 kiaušinėlių. Patelės skraidančios pavasarį deda kiaušinėlius ant praeitų metų spyglių, o skraidančios vasarą - ant naujų spyglių. Jeigu pirmos generacijos pjūklelių skraidymas yra pavėluotas, dalis kiaušinėlių gali būti sudėta ir ant naujų spyglių. Masinio išplitimo židinių formavimosi pradžioje, kai pjūklelių populiacija dar negausi, dažniausiai kiaušinėlius galima rasti gerai saulės apšviestose vietose: medynų pakraščiuose, stipriai išretėjusiuose medynuose, palei kelius, elektros linijas ir kitur. Kai pjūklelių yra daug, patelės kiaušinėlius deda tolygiai visame medyne. Gemalas vystosi priklausomai nuo temperatūros, dažniausiai 8-10 dienų. Kartais vystymasis gali užtrukti iki 4 savaičių. Lervos maitinasi bendrijomis: jaunos - po kelias ant vieno spyglio, vyresnės - po vieną ant spyglio. Jaunoms lervoms charakteringa tai, kad jos nugraužia spyglių pakraščius palikdamos centrinę spyglio dalį. Vyresnių ūgių lervos suėda visą spyglį, kartais apgraužia jaunų ūglių žievę. Pavasarinės generacijos lervos maitinasi senais spygliais, antros generacijos lervos pirmiausia suėda jaunus spyglius. Lervos vystosi vidutiniškai iki dviejų mėn. Esant palankioms sąlygoms, lervų vystymasis gali sutrumpėti iki 3 savaičių, o esant nepalankioms sąlygoms, tai yra šaltam, lietingam orui, vystymasis gali išsitęsti. Antros generacijos lervų galima rasti net lapkričio mėn. Per savo vystymąsi viena lerva suėda 0,7-0,9 g. spyglių. Lervos iš kurių išsivysto patelės praeina 6 ūgius. Patinėliai - 5 ūgius.

Pavasarinės generacijos lervos pasigamina kokonus atvirose vietose: ant gyvų ūglių, išdžiūvusių šakelių, žievės paviršiuje, jos plyšiuose, ant pomiškio augalų, kitos miško augmenijos. Antrosios kartos lervos kokonais virsta miško paklotėje (išimtinais atvejais ant jos paviršiaus po žievės nuokritomis) ir giliuose žievės plyšiuose priekelminėje stiebo dalyje. Kartais kokonų kiekis plyšiuose būna didesnis nei miško paklotėje.

 

Ekologija

Maitinasi paprastosios pušies spygliais. Kartais randamas ir ant kitų rūšių pušų. Masiškai išplitus gali apgraužti eglių spyglius. Pjūkleliai dažniausiai pasireiškia vidutinio ir vyresnio, virš 30-40 metų, amžiaus, neturtingų augaviečių pušynuose, kuriuose yra susidariusių aikščių, taip pat medynų pakraščiuose ir prie kelių. Kartais apninka jaunuolynus ir net kelių metų želdinius.

 

Priemonės

Medynai apipurškiami insekticidais panaudojant aviaciją.

 

Literatūra, nuorodos

Pileckis, S, Valenta, V, Vasiliauskas, A, Žuklys, L. Svarbiausių miško medžių kenkėjai ir ligos Vilnius, 1968.

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997.

Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996.

Górnaś, E. Boreczniki. Warszawa, 1994.

Ильинский, А.И.; Евлахова, А.А.; Сиротина, М.И. и др. Надзор, учет и прогноз массавых размножений хвое- и листогрызущих насекомых в лесах СССР. Мoсква, 1965.