Panolis flammea Den. et Schiff.
Panolis piniperda Panz., Panolis griseovariegata Goeze

Klasė	Insecta	Vabzdžiai
Būrys	Lepidoptera	Drugiai
Antšeimis	Noctuiodea	Pelėdgalviniai
Šeima	Noctuidae	Pelėdgalviai
Pošeimis	Hadeninae	Plaukuotakiai

Vikšrai pirmiausia nugraužia einamųjų metų ūglių spyglius, gali išgraužti pumpurus, apgraužti ūglius. Stipriai apgraužti ūgliai vysta ir nudžiūna. Švieži ūgliai gali netekti spyglių, kai juos nučaižo šalia augančių beržų šakos arba nudaužo ledų kruša, tačiau pelėdgalvių nugraužimus galima atskirti pagal ant ūglių esančius nenugraužtus spyglių pagrindus esančius spyglių makštyse. Vėliau paaugę vikšrai nugraužia ir senus spyglius, iškandžioja jų šonus, kartais spyglius perkanda ir jų viršutinė dalis nukrenta ant žemės.

 

Pažeidimai

Medžio rūšis:	Pušis
Pažeidimo vieta:	Spygliai, kartais pumpurai, ūgliai
Pažeidimo pobūdis:	Nugraužti ir/arba apgraužti spygliai, išretėjusi laja
Pažeidimo laikas:	Gegužė-liepa
Medžio amžius:	Nuo 30 metų

 

Morfologija

Pelėdgalvių išskleistų sparnų plotis 30-35 mm. Priekiniai sparnai rudai pilki su raudonos spalvos priemaiša, su tamsiai rudomis juostelėmis ir baltais pakraščiais. Priekiniuose sparnuose yra po dvi balkšvas dėmes, kurių pirmosios yra apvalios formos, kitos didesnės - inksto formos. Užpakaliniai sparnai tamsiai ar pilkai rudi su balkšvais pakraščiais. Pilvelis storas, rudai pilkas, kūnas plaukuotas. Ramybės būsenoje sparnai būna sudėti stogelio formos. Antenos ilgos, patelių -siūliškos, patinėlių - šukiškos.

Kiaušinėliai šiek tiek suspausto rutulio formos, 0,9 mm skersmens. Nuo kiaušinėlio viršaus žemyn eina per lupą pastebimi iškilimai ir, tarp jų, vagelės. Kiaušinėliai matiniai, šviežiai sudėti balkšvai žalsvi arba šviesiai geltoni, vėliau tampa rusvai rožiniai ar melsvai pilki, o prieš išsiritant vikšrui - violetiniai. Išsiritus vikšrui kiaušiniai tampa balti.

Vikšrai gelsvai žali su blizgančia gelsvai ruda galva,išilgai nugaros yra 3-5 baltos juostelės, o šonuose po vieną oranžiškai geltoną juostelę. Vikšrai turi 16 kojų. Pradžioje jaunos lervutės dėl pilvelio kojų neišsivystymo juda sprindžiuodamos, panašiai kaip sprindžių vikšrai. Trečio ūgio vikšrai užauga iki 18 mm, tampa žalios spalvos ir juda tolygiai. Paskutinio, penkto ūgio vikšrai užauga iki 4 cm ilgio.

Lėliukė yra 12-22 mm ilgio, tamsiai ruda, blizganti. Viršutinėje pusėje ant ketvirto pilvelio segmento turi kauburėlį su duobute, o pilvelio gale turi du ilgus aštrius šerelius.

 

Biologija

Drugių išsiritimas iš lėliukių prasideda pirmoje balandžio pusėje ir tęsiasi iki gegužės vidurio. Medynuose be pomiškio ir su skurdžia žoline augalija labiau saulės apšviestose vietose galima rasti šviežiai išsiritusių drugių net kovo mėn. Pelėdgalvių skraidymas prasideda vos tik saulei nusileidus ir, kaip įprasta, tęsiasi apie vieną valandą. Intensyviausias skraidymas būna šiltais apsiniaukusiais vakarais. Poruojasi naktį medžių lajose. Drugiai maitinasi amarų išskyromis. Labai atsparūs temperatūros svyravimams. Gyvena 3-4 savaites. Dieną tupi medžių lajose. Apvaisintos patelės deda kiaušinėlius ant pušų spyglių, dažniausiai viršutinėje (40%) ir vidurinėje (40%) lajos dalyje. Kiaušinėlius deda apatinėje spyglių pusėje eilėmis nuo 2 iki 25 vnt. (dažniausiai po 4-8). Viena patelė padeda 100-210 kiaušinėlių, iš kurių po devynių dienų, kartais net po mėnesio ( priklausomai nuo oro temperatūros), pradeda išsiristi vikšrai. Intensyviausiai ritasi antroje gegužės dekadoje. Išsiritę vikšrai juda į viršutinę medžio dalį, kur apgraužia pumpurus, šviežius ūglius ir spyglius. Paskutinės vystymosi stadijose maitinasi senais spygliais. Pirmiausia apgraužia spyglius iš šonų, vėliau suėda iki pagrindo. Optimaliomis sąlygomis, esant (+25-27°C), maitinimąsi baigia per 25-30 dienų. Vienas vikšras suėda po 5-7 g (iki 200 vnt.) pušies spyglių ir praeina penkis ūgius.

 

Pušinio pelėdgalvio vystymosi ciklas (viena generacija per metus)

metai

-kovas

balandis

gegužė

birželis

liepa

rugpjūtis

rugsėjis

spalis-

pirmi

A

A

A

A

E

E

E

E

L

L

L

L

L

L

P

P

P

P

P

P

P

P

P

P

P

P

antri

P

P

P

P

P

A- suaugėlis, E - kiaušinis, L - lerva, P - lėliukė

 

Sausomis ir šiltomis vasaromis baigia savo vystymąsi birželio pabaigoje, tuo tarpu drėgnomis ir vėsiomis vasaromis gali graužti spyglius net iki rugpjūčio. Baigę vystymąsi vikšrai leidžiasi žemyn, kur miško paklotėje arba dirvožemyje (iki 3 cm gylyje) virsta lėliuke. Lėliukės stadija tęsiasi iki sekančių metų pavasario.

 

Ekologija

Dažniausiai pasireiškia grynuose jauno, vidutinio ir vyresnio amžiaus (20-80 metų) pušies medynuose, augančiuose neturtingose augavietėse. Ypatingais atvejais, trūkstant maisto, gali maitintis ant kitų augalų. Kenkėjo staigaus kilimo fazėje gali būti randama kiaušinėlių dėčių ar graužiančių vikšrų ir ant eglių.

 

Priemonės

Pušinio pelėdgalvio skaičiaus didėjimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro pušinio pelėdgalvio masinio išplitimo židiniai yra svarbu sudaryti sąlygas minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu ir kitomis priemonėmis.

Atsiradus pušinio pelėdgalvio masinio išplitimo telkiniams, jų kiekis miškuose mažinamas aviacijos pagalba medynus apipurškiant biologiniais ar cheminiais insekticidais.

 

Literatūra, nuorodos

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.
Ильинский, А.И.; Евлахова, А.А.; Сиротина, М.И.; и др. Надзор, учет и прогноз массавых размножений хвое- и листогрызущих насекомых в лесах СССР. Мoсква, 1965.
Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996.
Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997.