Neodiprion sertifer Geoffr.
Diprion sertifer, Lophyrus sertifer Geoffr., Lophyrus rufus Latr.

Klasė	Insecta	Vabzdžiai
Būrys	Hymenopthera	Plėviasparniai
Poburis	Symphyta	Augalėdžiai
Šeima	Diprionidae	Pjūkleliai

Panašus į paprastąjį pušinį pjūklelį. Gyvena ir kenkia bendrijomis.

 

 

 

Pažeidimai 

Medžio rūšis:	Pušis
Pažeidimo vieta:	Spygliai
Pažeidimo pobūdis:	Nugraužti ir/arba apgraužti spygliai, išretėjusi laja
Pažeidimo laikas:	Gegužė-liepa
Medžio amžius:	Jaunuolynai, rečiau vyresni medynai

Kartu gali graužti:
• paprastasis pušinis pjūklelis Diprion pini L.
• juodasis pušinis pjūklelis Diprion simile Hrt.
• didysis pušinis pjūklelis Macrodiprion nemoralis Ensl.
• žalsvasis pušinis pjūklelis Gilpinia frutetorum F.
• gelsvasis pušinis pjūklelis Gilpinia pallida Kl.

 

Morfologija

Rudojo pušų pjūklelio patino kūnas iki 7mm ilgio. Nuo kitų pjūklelių skiriasi lieknesniu kūnu, su lygia blizgančia krūtinėle ir pilveliu. Viršutinė kūno dalis visa juoda. Apatinė liemens dalis juoda sušviesesniais pilvelio nareliais ir rausvai rudos spalvos kojomis. Antenos labai ilgos, plunksniškos, susideda iš 22-26 dvigubai išsišakojusių ir 3 neišsišakojusių galinių narelių. Sparnai permatomi. Suaugusi rudojo pušų pjūklelio patelė 7-9 mm ilgio, skiriasi nuo kitų rūšių pjūklelių lieknesniu rudos spalvos kūnu su lygia blizgančia nugarėlė ir pilvelio segmentų nugarine puse. Antenos - juodos arba rudai juodos spalvos, išskyrus kelis pamatinius segmentus. Antenos pjūkliškos sudarytos iš 21-23 narelių.

Rudųjų pušinių pjūklelių kiaušinėliai yra laivelio formos 1,65 mm ilgio su nusmailėjusiais galais. Iš pradžių balti, permatomi, vėliau pilkai violetinio atspalvio.

Jauną lervą nuo kitų pjūklelių lengvai galima atskirti pagal galvą gausiai apaugusią šereliais. Suaugusi lerva yra apie 19 mm ilgio. Jos galva yra blizganti, juoda. Kūnas yra žalsvai pilkas, kartais visiškai juodas, pilvelio pusėje šviesesnės spalvos. Per nugaros vidurį eina plati balsva juosta, kuri link užpakalinės kūno dalies susiaurėja. Šonuose yra siauros tamsesnės išilginės juostos. Ant kiekvieno kūno segmento yra eilės smulkių bet aiškių žiedų ir juodų dygliukų.

Šviesiai rudos (auksinės) spalvos, plonasieniai, elastingi, minkšti, ištiysę  nesimetriški, 6-12 mm ilgio. Patinų kokonai yra mažesni, patelių didesni. Paviršius nelygus, dažnai su prilipusiomis paklotės ar dirvožemio nuotrupomis. Vidinės kokono sienelės spalva ir blizgesys primena perlus.

 

Biologija

Rudojo pušinio pjūklelio biologija labiausiai skiriasi nuo kitų rūšių pjūklelių. Per metus šis kenkėjas išvysto vieną generaciją. Kartais generacija būna dvimetė. Suaugėliai skraido rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pirmoje pusėje. Patelė deda kiaušinėlius ant jaunų spyglių, iki 15 vnt. ant vieno spyglio, dažniausiai 7-9 vnt. Kiekvienas kiaušinėlis padedamas spyglio šone padarytoje įpjovoje. Pjūviai atviri, neužklijuoti vabzdžių liaukų išskyromis. Per plyšį galima pamatyti kiaušinėlio šoną. Atstumas tarp įpjovų 1- 1,5 mm, kartais jos susisiekia. Kiaušinėlių dėtis galima aptikti pagal spyglio išsipūtimą ir iš abiejų pusių gelsvą spyglio spalvą. Rudojo pjūklelio patelių vaisingumas yra mažesnis nei kitų pjūklelių rūšių. Tik išimtinais atvejais patelė gali sudėti virš 100 kiaušinėlių, dažniausiai dėtis neviršija 50 vnt. Kiaušinėliai žiemoja spygliuose. Lervos išsirita gegužės pirmoje pusėje ir graužia pernykščius spyglius. Tuo metu kiti pjūkleliai tik pradeda dėti kiaušinėlius. Apgraužusios vieno ūglio spyglius pereina ant kito, kiekviena suėda po 07-0.9 g spyglių. Lervos iš kurių išsivysto patelės praeina 7 ūgius, patinėliai - 6 ūgius.

Lervos maitinasi iki liepos vidurio ar pabaigos, leidžiasi į paklotę ir, pasigaminusios kokonus, juose rugpjūčio mėn. virsta lėliukėmis, o mėnesio pabaigoje-rugsėjo pradžioje - suaugėliais. Dalis lervų gali likti diapauzėje, tuomet žiemoja ir kiaušinėliai ir lervos kokone. Ypač nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis gali virsti lėliukėmis ir suaugėliais tik kitų metų pavasarį.

 

Ekologija

Maitinasi paprastųjų, kartais kedrinių pušų spygliais. Pjūkleliai dažniausiai pasireiškia jaunesnio amžiaus medynuose, jaunuolynuose ir net kelių metų želdiniuose, tačiau pastaruoju metu vis dažniau aptinkamas ir vyresnio amžiaus medynuose.

 

Priemonės

Medynai apipurškiami insekticidais panaudojant aviaciją. Lietuvoje dažnas, tačiau didelių masinio išplitimo židinių nesudaro. Židinių formavimąsi dažnai nutraukia virusinės ligos. Žala nedidelė. Profilaktinė priemonė - tankių, gerai susivėrusių, mišrių pušies kultūrų įveisimas.

 

Literatūra, nuorodos

Pileckis, S, Valenta, V, Vasiliauskas, A, Žuklys, L. Svarbiausių miško medžių kenkėjai ir ligos Vilnius, 1968.

Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

Žiogas, A. Miško entomologija. Kaunas, 1997.

Kolk, A.; Starzyk, J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych. Warszawa, 1996.

Górnaś, E. Boreczniki. Warszawa, 1994.

Ильинский, А.И.; Евлахова, А.А.; Сиротина, М.И. и др. Надзор, учет и прогноз массавых размножений хвое- и листогрызущих насекомых в лесах СССР. Мoсква, 1965.