Lymantria monacha L.
Ocneria monacha L., Porthetria monacha L.
| Klasė |
Insecta |
Vabzdžiai |
| Būrys |
Lepidoptera |
Drugiai |
| Pobūris |
Glossata |
|
| Antšeimis |
Noctuoidea |
Pelėdgalviniai
|
| Šeima |
Lymantriidae |
Bangasparniai |
Vikšrai pušų spyglius pergraužia per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį; eglės spyglius pergraužia prie viršūnės - miško paklotė padengta
lapų ar spyglių nuograužomis. Masinio dauginimosi metu dideliuose plotuose vikšrai nugraužia visus spyglius, taip pat viršūninių ūglių pumpurus.
Pažeidimai
| Medžio rūšis: |
Pušis, eglė, kartais aptinkamas ant ąžuolų, beržų ir kitų lapuočių
|
| Pažeidimo vieta: |
Spygliai, lapai
|
| Pažeidimo pobūdis: |
Nugraužti ir/arba apgraužti spygliai arba lapai |
| Pažeidimo laikas: |
Gegužė-rugpjūtis |
| Medžio amžius: |
Gali pažeisti įvairaus amžiaus medžius
|
Morfologija
Drugys vidutinio dydžio. Patinėlio išskleistų sparnų plotis 35-45 mm, patelės - 45-55 mm. Patelių antenos juodos siūliškos,
patinėlių - rudos plunksniškos. Priekiniai sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su keturiomis vingiuotomis
juodomis skersinėmis linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis rausvas su juodomis dėmėmis ar juostelėmis. Drugelių
spalva labai įvairuoja. Masinio išplitimo pradžioje dominuoja tamsesni individai, kai kurių iš jų sparnai gali būti juodi.
Kiaušinėliai aguonos grūdo dydžio, beveik apvalūs, šiek tiek iš galų suploti, lygūs, blizgantys, stipriai padidinus matosi tinklinė struktūra. Šviežiai sudėti kiaušinėliai šviesiai rožinės
spalvos, vėliau būna rudi ar pilki, o 1-2 paras prieš išsiritant, tampa šviesiai violetiniai.
| Vikšrų ūgis |
I |
II |
III |
IV |
V |
VI |
| Galvos plotis, mm |
0.5 |
1,0 |
2,0 |
3,0 |
4,0 |
5,0 |
Jauni vikšrai tamsiai pilki su juoda blizgančia galva, šešiomis eilėmis gelsvų karpelių išilgai kūno ant kurių
išaugę ploni ilgi plaukeliai ir trumpi stori aeroforai. Jų pagalba vikšrai gali būti nunešami vėjo tolimais atstumais. Suaugę vikšrai būna 50 mm ilgio, gelsvi,
žalsvi, ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje
kūno dalyje apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali dėmė - septintame-aštuntame segmentuose. Devintame-dešimtame
pilvelio segmentuose yra raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.
Lėliukės bronzos rudumo, 20-25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių
akstinėlių, užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.
Biologija
Drugiai skraido liepos pabaigoje-rugpjūtyje nusileidus saulei, iki 1-2 val. nakties. Skraidymas gali tęstis net iki rugsėjo
vidurio. Patinėliai pasirodo ankščiau už pateles. Jie atlieka tolimus skrydžius
ieškodami neapvaisintų patelių, viliojami patelių išskirtų lytinių feromonų.
Gali vilioti patinėlius 500 m atstumu. Diena drugiai tupi ant medžių kamienų.
Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles. Apvaisintos patelės nebeišskiria
feromonų. Kiaušinėlius deda krūvelėmis nuo 20 iki 100 vnt. dažniausiai ant
medžių kamienų žievės plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė gali sudėti 200-250
kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės pradžioje, kai oro temperatūra pasiekia 10-15
laipsnių, išsirita vikšrai. Pirmas penkias dienas, jei oras drėgnas ir šaltas,
dar ilgiau išsiritę vikšrai neišsiskirsto ir sudaro taip vadinamus
veidrodėlius, tai yra, susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje
nesimaitindami. Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į
lajas, kur apgraužia besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius
makšties išorėje ar vyriškus žiedynus pažastyse. Po pirmojo nėrimosi vikšrų
mityba keičiasi. Jie pergraužia pušų spyglius per vidurį, apėsdami tik jų
apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės. Taip maitinantis didelė
dalis maisto krenta ant žemės ir miško paklotė padengta lapų ar spyglių
nuograužomis, taip pat, ekskrementais. Vienas vikšras per savo vystymąsi
nugraužia 300 pušies arba 1000 eglės spyglių. Patinėlių vikšrai būna 5, o
patelių - 6 ūgių.
Verpiko vienuolio vystymosi ciklas (viena generacija per metus)
| metai |
-kovas |
balandis |
gegužė |
birželis |
liepa |
rugpjūtis |
rugsėjis |
spalis- |
| pirmi |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
A |
A |
A |
A |
|
|
|
|
|
|
| |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
E |
E |
E |
E |
E |
E |
E |
E |
E |
E |
| antri |
E |
E |
E |
E |
E |
E |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| |
|
|
|
L |
L |
L |
L |
L |
L |
L |
L |
L |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
P |
P |
P |
P |
|
|
|
|
|
|
|
|
| A-
suaugėlis, E - kiaušinis, L - lerva, P - lėliukė |
Vikšrai vystosi 40-80 dienų. Birželio- liepos mėn.
vikšrai virsta lėliukėmis, kaip įprasta, stiebo žievės plyšiuose, arba lajose
šakų pažastyse.
Ekologija
Dažniausiai pasireiškia
grynuose pušies medynuose, augančiuose neturtingose sausose augavietėse.
Kenkėjo masinio išplitimo židiniai gali susidaryti pušynuose ir eglynuose. Gali
maitintis visų rūšių spygliuočiais, išskyrus kadagį, taip pat lapuočiais,
išskyrus alksnius, uosius ir ievas. Verpikas vienuolis gali kenkti ne tik
vyresnio amžiaus medynams, bet ir jaunuolynams, želdiniams. Iš greta augančių
medynų vikšrai gali būti atnešti vėjo į sodus ir jiems pakenkti.
Priemonės
Vabzdžių miško kenkėjų kiekio kitimui
medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai, bakterinės ir
grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro
spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai yra svarbu sudaryti
sąlygas minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies
didinimu medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu,
nektaringų augalų sodinimu.
Atsiradus
verpiko vienuolio masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo grėsmei,
jų kiekis miškuose gali būti mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant
biologiniais ar cheminiais insekticidais.
Literatūra, nuorodos
Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V.; ir kt. Miško
apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.
Dabkevičius, Z.; Vasiliauskas, A.; Žiogas, A. Miško
fitopatologija. Kaunas, 2006.
Ильинский, А.И.; Евлахова, А.А.;
Сиротина, М.И.; и др. Надзор, учет и прогноз массавых размножений хвое- и
листогрызущих насекомых в лесах СССР. Мoсква, 1965.
Kolk A., Starzyk J. R. Atlas szkodlywych owadów leśnych (Kenksmingų miškui
vabzdžių atlasas), Warszwa, 1996.
Gypsy Moth In North America. Iš USDA forest
service [Interaktyvus]. 2003, spalis [žiūrėta 2007-07-30]. Prieiga per internetą: http://www.fs.fed.us/ne/morgantown/4557/gmoth/