Biologinės kenkėjų, ligų sukėlėjų skaičiaus reguliavimo priemonės
pagrįstos antagonistiniais santykiais tarp gyvų organizmų grupių ar
rūšių. Naudojami natūralūs priešai ar jų gyvybinės veiklos produktai, taip pat
sintetiniai ar gamtiniai analogai. Be to, biologiniams metodams priklauso naudingų organizmų,
kenkėjų natūralių priešų, apsauga ir gausinimas bei sąlygų jiems sudarymas ar
gerinimas.
Privalumai:
-
neteršiama aplinka, mažai žalingos augalams, šiltakraujams gyvūnams ir
žmogui
- poveikis, kartą panaudojus, dažnai išlieka ilgą ar net visą laiką
-
minimali atsparumo išsivystymo galimybė
|
Trūkumai:
- lėtesnės (dažniausiai), negu tradiciniai cheminiai metodai
-
reikalauja daug ir išsamios informacijos (o jos dažnai turima nepakankamai),
tiek apie kenkėjus, tiek apie jų natūralius priešus;
- reikalingas palyginti
aukštos kvalifikacijos personalas
-
gali riboti kitų priemonių, pavyzdžiui insekticidų, panaudojimo
galimybę
-
sėkmingai gali būti taikomi tik miškuose, kur teisingai vykdomos ūkinės
priemonės
|
Klasikiniai metodai apima parazitinių, vabzdžiaėdžių ir patogeninių
organizmų (biologinės kovos agentų), panaudojimą miško kenkėjų skaičiui reguliuoti:
- Introdukcija ir aklimatizacija - tai vabzdžių natūralių priešų
perkėlimas iš jų arealo į kitas vietoves, kenkėjų susikaupimo vietas, kad jie
tenai įsitvirtintų, daugintųsi ir plistų. Efektyvu kovoje su atvežtiniais
kenkėjais.
- Perkėlimas arealo viduje - parazitų ir entomofagų perkėlimas į
vabzdžių masinio pakenkimo židinius, taip pat ten, kur jie išnyko dėl pesticidų
naudojimo ar kitų priežasčių.
- Sezoninė kolonizacija - natūralių priešų dauginimas laboratorijoje ir
išleidimas masinio pakenkimo židiniuose. Efektyvus tada, kai natūralių
priešų skaičiaus augimas atsilieka nuo kenkėjų gausėjimo (pirmiausia dėl
lėtesnio dauginimosi).
-
Natūralių priešų gausinimas ir apsauga - jų dauginimosi vietų,
tarpinių šeimininkų, slėptuvių, žiemojimo vietų ir kitų resursų apsaugą ir
gausinimą.
© Visos teisės saugomos