Miško ūkinės sanitarinės apsaugos priemonės

Miško ūkinės kenkėjų, ligų sukėlėjų skaičiaus reguliavimo priemonės apima miško atkūrimo, įveisimo ir miškininkavimo būdus ir priemones, kurios didina miško biologinį atsparumą, sudaro sąlygas, nepalankias kenkėjų, ligų sukėlėjų vystymuisi, bet palankias naudingiems organizmams. Dažniausiai tai profilaktinės priemonės, kurios vykdomos visą miško auginimo laiką.

Medynų biologinio atsparumo didinimui:
• Renkant sėklas atkreipti dėmesį į rajonavimą bei fenologines formas; tai ypač svarbu ąžuolui, kurio vėlyvosios formos medžiai daug mažiau nukenčia nuo ąžuolinio lapsukio.
• Atkuriant ar įveisiant mišką, parinkti medžių rūšis ir formas, atitinkančias klimatines, dirvožemio, ekologines sąlygas, anksčiau buvusius pažeidimus. Pavyzdžiui, buvusiuose pušinės pinties židiniuose nerekomenduojama sodinti pušies ir eglės.
• Sodinimo tankumas turi padėti suformuoti stiprius pagrindinės rūšies medžius, su tvirta laja, atsparia spyglius ar lapus graužiantiems kenkėjams.
• Atkurti ar įveisti mišką tik sveikais sodmenimis, skatinti savaiminį miško atsikūrimą, nes savaiminukai būna atsparesni kenkėjams ir ligoms.
• Siekti kuo greitesnio kultūrų susivėrimo, vengti išretėjimo, sodinti krūmus (pavyzdžiui, reti pušies želdiniai ir žėliniai dažniau pažeidžiamos pušinės požievinės blakės.
• Nusilpusių, infekcinėms ligoms ir liemenų kenkėjams neatsparių medžių iškirtimas.